KAILIO IŠNEŠIMO VADOVAS.

Šviesa tunelio gale tikrai šviečia ir tu ją prieisi. Nes atėjo laikas išsitraukti savo kompasą, kuris vienintelis išves, kur tau reikia būti. Permest naštą nėra kam, turėsi kailį iš tamsos išnešti pati. Ir tu jį išneši. Patikėk manimi.

Susidūrusi su šia situacija ir pradėjusi ją nagrinėti, supratau, kokiu plačiu mąstu gyvenimą apraizgęs yra šis reiškinys, kiek daug tamsos jame užslėpta ir, tuo pačiu, kaip apmaudžiai smarkiai mes  apie jį NEINFORMUOTI, nors po narcisistinių nuodų taurelę gurkštelim beveik kasdien, beveik kiekvienas.

Tačiau šis tinklaraštis ne tiems, kurie, gave vieną degustacinę taurelę, ėjo ir praėjo.

TINKLARAŠTĮ RAŠAU TOMS, kurios išgėrė kelis kibirus, o gal kelias vonias gero, kokybiško nuodo, ir prie nervinio išsekimo ribos susizgribo, kad vis dėlto kažkas čia ne taip. Tada išsiaiškino, kad jei taip toliau – tai greit nusibaigs, ir nusprendė, kad vis tik nori gyventi. Kurios pradėjo ieškoti kelių ir informacijos, kaip už pakarpos išsitraukti save aukštyn iš brudo.

Informacijos lietuvių kalba labai nedaug. Ši tema beveik nenagrinėta lietuvos psichologų ir, kiek teko susidurti, jie visiškai nekompetentingi šioje srityje ir padėti, tikėtina, negalės. Man tikrai niekuo nepadėjo - jei ne sudirgino dar labiau. 

Tiek, kiek perskaičiau ir perklausiau informacijos apie narcisistinį asmenybės sutrikimą, vyrauja nuostata – ir ji labai teisinga -, kad šitos situacijos nepatyrus pačiam, yra neįmanoma suvokti jos absurdiškumo ir apskritai patikėti, kad tai galėtų būti realu. Normalių, sveikų tarpusavio santykių atveju tai ir nebūtų realu. Todėl niekas ir nesuvoks –  šitas viltis aš asmeniškai palaidojau iškart, tačiau kas praėjo šitą tunelį iki galo, jus supras be žodžių. Todėl palaikymas ir informacija, mano nuomone, yra vertingiausia iš tokių asmenų. 

Aš esu viena tokių. Kapstausi savo jėgomis ir tvirtai stojuosi ant savo pačios kojų. Žinau, kaip tai sunku ir kiek tai kainuoja, žinau, ką teko pereiti iki priimant sprendimus. Žinau, koks vienas esi su savo situacija ir kaip kreivai ims į tave žiūrėti net patys artimiausi, o ką jau kalbėti apie tolimesnės aplinkos žmones – bendrus draugus, jo giminaičius, kolegas ir t.t. Ir tikrai jaučiu, kad mano patirtis ir informacija padės ne vienai, įklimpusiai į narcizo pelkę.

Nesupykit, bet kas tiesiogiai pro save nepraleidot gyvenimo su narcizu patirties, jums šis turinys atrodys kaip grynos sapalionės, tad verčiau dabar išjunkit ir užmirškite tinklaraščio adresą. Sugrįšite, kai prireiks :)

Šita informacija kitai barikadų pusei. Tai, kuriai mano frazė “keturis metus valgiau šūdą” nėra nei netaktas, nei grubumas, nei keiksmažodis, nei hiperbolė. O netgi, sakyčiau, labai cenzūruota tiesa.

Mieloji. Kad jau iki tiek priskaitei… tikriausiai atpažinai čia save?

Tai įsikibk tvirčiau. Tu sėdi velnio rate, kuris jau sukasi. Nieko nebijok – mėgaukis atsiveriančia panorama, po atrakcionų tu išeisi nauju žmogumi. Dar stipresnė, dar tikresnė, dar labiau mylinti, dar išmintingesnė. Nesakau, kad nepavargusi. Nesakau, kad neišsekusi, nesakau, kad nereiks atkūrinėti pasitikėjimo savimi ir žmonėmis. Bet galvą būsi pravėdinusi tikrai. Ir taip, kaip tau plovė smegenis Ponas Tobulasis – jau niekas niekada nebeplaus. Svarbiausia, kad ši patirtis ir pamoka pavirstų tau ne smegduobe, o tramplinu. O savo nenaudai įvykusius potyrius apgręžk 180 laipsnių kampu ir išnešk iš jų maksimalią naudą. Jei jau tavęs nesunaikino, tai tegu pasitarnauja eskalatorium į aukštesnį kokybės lygį.

Kaip aš iš patyrimo spaudžiu maksimalią prasmę vietoj to, kad leisčiausi sumaišoma su žemėm, ir priimu patirtį kaip emocinį praturtėjimą, šį turtą panaudodama pagalbai likimo sesėms.

Jei jau prisikasei iki šios informacijos…. Jam verčiau sunerimti, nes dabar ratas apsisuka ir tai bus jis, kuriam taps iš tiesų baisu ir skaudu.

Tau prieš akis - KAILIO IŠNEŠIMO VADOVAS iš tikros emocinės šūdpelkės.