KAIP PO STICHINĖS NELAIMĖS.

…Atrodo, sėdžiu griuvėsiuose, aplink rūksta dūmai ir nė gyvos dvasios… tolumoje pastebiu šlubčiojant leisgyvį pasitikėjimą žmonėmis… net nežinau, kiek smarkiai jis sužeistas – ar dar gyvens, ar jam liko tik kelios dienos.

Įsiklausau. Kažkur po griuvėsiais kažkas tyliai dejuoja. Ar nebus tai gyvenimo džiaugsmas, plytomis užgulta krūtine?

Pasuku galvą kairėn – žiojėja smegduobė, suvokiu, kad toje vietoje anksčiau stovėjo mano visi vertybiniai pamatai, ant kurių stačiau santuoką ir šeimą. Nėra ne tik statinio, bet išdarkyti net pagrindai. Guli skersai kelio su šaknimis išrauti medžiai. Jų vaisius godžiai ryja parazitai. Sekundei dingteli, kad tai mano gyvybinės jėgos. Kas iš jų likę?Visai čia pat tyso juodas, sudegęs, suanglėjęs kūnas. Žinau, kieno. Mano emocinis kūnas.

Įdomu, kiek laiko užtruksiu augindamą naują. Kaip greitai galima sunaikinti tai, kam sukurti prireikė daugybės metų ir maldų. 
Apžvelgus paveikslą, šiurpą keičia pyktis.

Su meile pastatytas miestas yra visiškai išniokotas iki pamatų. Piratai vaikšto laisvėje, persirengę princais, toliau ieškodami naujų valdų ir naujų aukų…

O kaip nekaltai, kaip pozityviai visa tai regėjosi pradžioje – kaip daug naudos atnešiantys gyvenimo kokybės patobulinimai! Jautiesi dėkingas, kad tavo mieste pagaliau atsirado tokių šaunių tvarkdarių! Pro kokius akinius aš tada žiūrėjau? (Apmaudžiai žinau, pro kokius, tačiau tai atskira tema).

O dabar tariu “ačiū”. Naivumo pamoka galutinai išmokta.

Nors ir nedaug laiko lieka rašliavoms apie šviežiai praeitą tamsos etapą, kai lieki viena auginti ikidarželinio amžiaus vaikutį ir vos ne nuo nulio stotis ant kojų, tapus atsakingai už visus gyvenimo aspektus vienai… Nors ir planuoju tinklaraštyje skirti minimum dėmesio savo negatyvių jausmų ir narcizo pusių nagrinėjimui, o koncentruotis ties sveikimo būdais ir šviesos atkūrimu savo gyvenime…

Vienok, šis tinklaraštis turi svarbią terapinę paskirtį. Ir skaitytojui, ir autoriui.

Ir dabar, jau porą mėnesių gyvendama atsistatinėjimo režimu, matau, jog joks reabilitacijos procesas nebus efektyvus, iki galo neišjautus, neišreiškus ir nepaleidus užkištų, šleifu paskui situaciją besidriekiančių mano emocijų, ypač pykčio. Su šia tendencija susidursite kiekviena (-as), po negražiai nutrūkusių santykių, jau nekalbant apie santykius su narcizu.

Užgriūvus suvokimo lavinai apie santykių, santuokos, žmogiškumo ir paties žmogaus KLASTOTĘ, susitvarkyti su emocijų vulkanu – yra darbelio… Tikra tiesa - Lavinos, Vulkanai, Tornadai – tinkamesnių apibūdinimų už stichijas nė nerasi. Taip jaučiuosi po šių santykių – kaip po visiško nusiaubimo: psichinio, fizinio, dvasinio, astralinio ir mentalinio.

Todėl atėjo laikas pasidaryti namų darbus.

Turi duoti sau labai sąmoningą ataskaitą apie visas negatyvias emocijas, kurias sukaupei po įvykusio, nes pyktis yra didžiulė jėga, ir kad ji nevirstų destrukcine, nesitransformuotų į ligą (vėžys daugeliu atvejų – slopinamo pykčio rezultatas), būtina ją apčiuopti ir kažkaip išreikšti. Siūlau nukreipti tikslų siekimui ir stojimuisi ant kojų.

Jei esi panašiame taške, tiks visi emocijų atpalaidavimo metodai, kol tik jie efektyviai veikia TAU. Jei dar liko artimų draugių, nuo kurių palaipsniui neatitolai toksiškų meilės ryšių pasekoje, išsikalbėjimas gali gydyti, jei tais žmonėmis pasitiki. Gal palengvėja po psichologo konsultacijos, o gal akiratyje yra asmenų – draugų, šeimos narių, – gebančių suteikti reikiamą palaikymą. Ypač džiaugiuosi už tas, kurios lieka su mažyliais ant rankų, bet turi supratingą, šiltą mamą, kuri perima dalį vaiko priežiūros ir padeda ištverti krizę. Remkimės į tai, kas teikia stabilią atramą, kol pačios neatgavom tvirto pagrindo po kojomis.

Aš išsikalbėti neturiu kam, nes arba nenoriu apkrauti savo problemom, arba jaučiu, kad “kalbėsim skirtingom kalbom” ir supratimo nebus. Psichologai man irgi patenka į šią kategoriją. Nuo ko pradiniu lūžio etapu labiausiai prašviesėdavo, tai klausytis video ir skaityti straipsnius tų, kurie jau patyrė šitą peklą ir turėjo ką patarti iš pirmų lūpų. Dabar galimai mano straipsniai ir istorijos rezonuos su skaitytojo išgyvenimais ir padės pakelti vidinę dramą - tiek jam, tiek man pačiai. Vėliau pasidalinsiu kitais metodais, kurie padeda išsaugoti sveiką protą ir atkurti vidinį balansą.

Taigi, meistriškai suvaldyti ir įkinkyti savo emocijas, kad jos jotų tavo nustatyta kryptimi, o ne kas sau, yra pats sunkiausias ir PAGRINDINIS tavo darbas, kurį turi nedelsiant pradėti daryti. Nes tik jo nuoseklus atlikimas leis tinkamai susistyguoti svarbius tolesnius procesus – atsitiesti finansiškai, fiziškai, socialiai, dvasiškai ir reabilituoti visas apgadintas gyvenimo sferas.

Manęs dar tik laukia skyrybos. Manęs dar tik laukia sanatorija ir kelionės. Manęs dar tik laukia įsiliejimas į pilnavertę darbo rinką. Ir dar praeis laiko, kol pono narcizo triukai nustos kabintis ir plėšyti mano vidinės laimės sukneles…